Vėžys

Artėdama į vidurvasario saulėgrįžą Saulė aplanko Vėžio žvaigždyną. Trumpa jos viešnagė, tik nuo 22-ros birželio iki 22-ros liepos. Tai vasaros pradžia, tai jau subrendusio žmogaus pirmieji žingsniai tikrame gyvenime. Net gamtoje tai vaisiaus brendimo metas. Ir žmoguje Vėžys, bei jo valdovas Mėnulis, saugo skrandį, moters krūtis. Tai Zodiako ženklas, kuriame telpa visa moteriška galia. Net grafiškas jo ženklas primena dvigubą spiralę, kuri simbolizuoja vaisiaus išsaugojimą. Tai versmė, tai vandenų pradžia. Tai visa tai, kas gyva, bet paslėpta nuo smalsių akių. Tai šulinys, namai, motinystė. Tai nepasiekiama, nevaldoma, tai suvokiama tik intuityviai. Bet kartu tai ir vaikystė, ir dvasių pasaulis.
Vėžys, pirmasis vasaros ženklas. Tai ne Dvynių paaugliškas svaičiojimas, tai jaunas, subrendęs žmogus, galintis pasirūpinti giminės pratęsimu. Rytą, ankstyvą žydėjimą pakeičia išaušusi diena. Naujas ciklas, įsisavinimas, vaisiaus brendimas. Gyvybė dar trapi, bet apsupta skraiste, kuri ją saugo.
Po vasaros saulėgrįžos diena trumpėja ir pirmą kartą naktis primena apie save. Taip kartu pasireiškia subtilūs Mėnulio požymiai: svajingumas, auginimo instinktai, pasyvumas, imlumas, pasąmonės balsas, melancholija ir nesipildančios svajonės.
Didžiausios vertybės Vėžiui- švelnumas ir motiniška meilė. Tai kartu ir meilė namų židiniui. Tas vidinis ryšys su savo šaknimis, pradine versme, praeitimi, slepia ir savotišką pavojų. Paskęstama praeityje, prisiminimai tampa svarbesni už ateitį, kai kada ryšys su motina neleidžia sukurti savojo gyvenimo. Nukirpęs šią bambagyslę Vėžys iš praeities pasimoko. Juk jis ypatingai jautrus, bet emocijos paslėptos. Jam sunku pačiam, sunku ir šalia jo. Kad sutirptų jo šarvas reikalinga vienuma, intymi aplinka, visa tai, kas suteikia saugumo jausmą. Jo idealas- rasti vietą, kur būtų ramu ir saugu, kur nevyksta kovos, kur nėra vietos grubumui ir smurtui. Pati didžiausia Vėžio problema- prisitaikymas prie realybės. Jei aplinka jam tapo sunki ir skausminga, jis gali susitaikyti, pasiduoti, svetimai įtakai, gyventi net ir labai jau drumstame ar stovinčiam vandenyje. Baimės, narcisizmas. Atitrūkęs nuo kasdienybės, užsidaręs savam kiaute jis praranda bet kokį susidomėjimą gyvenimu. Jei Vėžiui pavyko prisitaikyti, jis ras pusiausvyrą, gindamas tai kas jam suteikia stabilumo ir saugumo jausmą. Bet ir tarp Vėžių pasitaiko paradoksų, kai jaunas Vėžys, neturintis tvirto kiauto suplėšo visus saitus su motina, atsisako saugios užuovėjos.
Todėl ne visi Vėžiai vienodi. Vieni sėslūs, pripratę prie patogumų, namisėdos, viską matuoja pagal savo kurpalį ir giria tik praeitį. Kiti- keliautojai. Jie savąjį kiautą užsideda išeidami iš namų, taip stebėdami pasaulį, o patys likdami nepasiekiami. Jo vidinis pasaulis kupinas miražų, svajų. Juk visada šnekant apie Vėžį atsiranda paslapties, mistikos gaidelė. Visiems laikams jo sielos gilumoje lieka nostalgija vaikystei, tai tolygu tėvynės ilgesiui. Nesišaipant, visai rimtai. Gal geriausiai jį apibūdina liūdnasis Pjero. Tik kūryba, kokia ji bebūtų, gali suteikti pasitenkinimą, pajusti savo, kaip žmogaus vertę.
Balansuodamas tarp realybės ir svajų, Vėžys gali atrodyti itin kantrus ir apatiškas. Iš tiesų jis labai užsispyręs ir inertiškas. Jo niekas neprivers padaryti tai, ko jis nenori. Bet nekovos. Pajutęs mažiausią spaudimą jis grįžta į savo kiautą ir traukiasi atbulas. Jį galima tik apeiti, kantriai įdiegti tai, kas reikalinga. Ir reikia pasistengti, kad jūsų sąmokslas nebūtų atskleistas, nes taip jį galite prarasti visiems laikams. Jis ir toliau mylės, atleis, bet jau neliks kartu. Jis turi išmokti atskleist savas emocijas, juk šis subtilus suvokimas reikalingas ir mums, kurie nemokame taip jausti.
O jie peržengė savojo kiauto ribas...Ir leido pamatyti pasaulį tokį, kokį mato jie. Tai Bergmanas, L.Ventūra, Fransas Kafka, Marselis Prustas, N.Rokfeleris, Žan Žak Ruso, Antuanas de Send-Egziuperi, Dž.Fordas, Silvestras Stalonė, Ernestas Hemingvėjus ir dar daug kitų, kurie visai šalia.